Miesto laikrodis

Atvažiavo didelė karieta, tempiama dviem dideliais baltais žirgais. Žinoma, ji sunaikino šitą miesto ramybę, nes prieš tai čia buvo labai ramu... Vadeliotojas atidarė dureles ir padavė merginai ranką. Netrukus iš karietos grakščiai išlipo neįtikėtino grožio mergina. Atsistojusi ant grindinio, pasitaisė suknelę ir apsidairė. Patenkinta šyptelėjo.
- Gali važiuoti, Maelsai... - tarė vadeliotojui ir vis dar šypsodamasi paejėjo toleliau nuo karietos. Ech, gera buvo būti namuose po šiteik metų...

Staiga iš už kampo pasirodė jaunuolis su kareivio uniformą ir užsimetęs ant peties kuprinę.Eidamas aikšte link namų tylumą sutrukdė karietos dundėjimas keliuku.Kai karieta sustojo ir iš jos išlipo mergina,Deimonas sustojo ir jo širdelė pradėjo spurdėti,ji norėjo išokti ir lėkti pas mergina.Po tų ilgų metų Deimonas buvo pasiilgęs Katerinos o ypač kai žinojo kas ji tokia,ir koks jų susitarimas.Lėtai nuėjo prie merginos ir nusišypsojo,-Panele Katerina-šyptelėjo ir nusilenkė,vėliau pabučiavo merginos rankyte,mandagumas Deimono nedingo ir tikrai jis greit nedings.

Išgirdus vyriškai plačius žingsnius, Charlottė sukluso ir nustačiusi, iš kurios pusės tie žingsniai girdisi, atsisuko į tą pusę. Pamačius gražų vaikiną, kuris akivaizdu, buvo tik paprastas žmogus, mergina šyptelėjo. Jai patiko uniformuoti vyrai. Prikandus lūpą nužiūrinėjo vaikiną. Kai jis priejo ir paėmė jos rankelę, Charlottė visai nesipriešino. Tačiau išgirdus Katherine vardą, suraukė nosiuką ir kiek atsitraukė.
- Atsiprašau, manau Jūs kažką maišote, - gana mandagiai atsakė ir menkai šyptelėjo, vis dar apžiūrinėdama aikštę.

Deimonas buvo labai įžulus ir nužiūrėjo merginą.O kai ji pasakė "atsiprašau..." vaikinas labai suglumo,negi Katerina jį užmiršo? jis viduje buvo toks piktas bet to iš išorės nerodė ir tvardėsi,juk jis negalėjo čia dabar pablūsti,nenorėjo šeimai padaryti didžiulės gėdos o tai labai greitai galėjo padaryti.
-Ne panelę jūsų gyvenime nesumaišyčiau,negi neatsimenat manęs panelę Katerina Pierce-Petrova-nusišypsojo,o taip Deimonas žinojo tikrąją Katerinos pavardę ir jis dėl to kietas buvo nes Stefanas to nežinojo.

Išgirdus vaikino balsą, mergina atsisuko į jį ir nužvelgė jį. Išgirdus Katherine pavardę susiraukė.
- Jūs pažįstate Katherine? - akivaizdu, kad ji tik dabar suprato, apie kokią Katherine eina kalba, - Ar ji čia? - mergina išsigandus apsidairė.

Žiūrėjo į merginą nieko nebesuprasdamas,ir kartu pykdamas kad Katerina jo neatsimeną.bet veliau pradėjo mastyt ir įtartinai žiūrėt į merginą
-Taip pažįstu-linktelėjo galvelę.Dar labiau nustebo kaip ji susiraukė ir iškėlė antakį
-Na jos čia dabar lyg ir nematau,tik jus

- Ak, mat kaip... - palingavo galvą ir apsidairė, - Na, tuomet aš jau eisiu. Buvo... Malonu susipažinti, - šyptelėjo pameluodama, nes nei jie susipažino, nei jai buvo malonu. Pasikėlus šiek tiek suknelę ėmė eiti nelygiais akmenimis grįsta aikšte.

Nieko jis nebesuprato kas Dedasi tai pribėgęs prie merginos pradėjo eiti šalia-Galėtumet nepabėgti ir pasakyti kas tokia panelė esat,ir kodėl esat tokia pat kaip Katerina-šyptelėjo ir pasuko galvelę į ją.

Pasibaisėjus tokiu vaikino elgesiu, pasuko galvelę į jį ir sustojo. Gi nebėgs dabar nuo jo...
- Ak taip, atleiskite. Aš Charlotte Petrova. Katherine mano antrininkė, - šyptelėjo ir jau ketino užkalbėti šitą vaikinuką, jei per daug nepatenkintas liks, kad čia Petrovos valdo žemę...

Išgirdęs kas ji tokia truputėli prarado žadą ir sumirksėjo tada prasimerkęs žiūrėjo į merginą
-Žinot panelę tai labai keista,bet kartu ir įdomu-šyptelėjo.Oi ne jo nereikia užkalbėt jis ir taip viską labai puikiai suprantą,o ypač kai žino apie tuos vampyru reikalus.

Žiūrėjo į vaikiną, vieną akimirką silpnai šyptelėjo. Nelabai žinojo, kąjam pasakyti, dabar jai rūpėjo pasigaut tą kvailę Kath ir pakabint ją ant šakos.
- Taip, manau... - tik tarp kitko pasakė ir dirbtinai šyptelėjo.

Apėjo aplink merginą ir šyptelėjo,žinojo kad mergina nenorėjo su juo bendraut bet jam buvo tai nusispjaut
-Dar vienas klausimas...-šyptelėjo-Ar jūs taip pat vampyre?-kilstelėjo antakį ,tai pasakė jai į ausį kad niekas kitas neišgristu,juk čia pilną medžiotojų kurie medžioją vampyrus.Žinomą į tokį jo pasilenkimą praeinantys žmonęs skersi žiūrėjo

Nustebus sustojo ir pažvelgė į vaikiną, kai jis pastojo jai kelią. Kilstelėjus galvą išgirdo klausimą ir apsidairė.
- Nesu tikra, kad galiu jumis pasitikėti, - ramiai pasakė ir kiek nusigandus, kad per daug pasakė dar kartą apsidairė. Nusukt šitam vaikui sprandą dabar ar vėliau?? Nusprendus, kad jis nepavojingas jai, ji atsisuko į jį ir menkai šyptelėjo, - O dabar atleiskite, aš skubu namo,

-Taip jūs vampyrė-va kur buvo tų laikų Laitmanas,kuris viską žinojo iš veido bruožų,tik vat kodėl tais laikais serialo nerodydavo? butu pirmojo "melo teorijos" versija,kuri dar ir su seksu tokiu būtų.Ei nu negalima jo skriausti reikia jį mylėti-Žinot panelę jei jūs tokai nemaloni būsit,ir nepasikalbėsim su Salvatore,jūsų miestelyje nepripažins-nusišypsojo

Išgirdus Salvatore pavardę, mergina sukluso. Dabar jai net nebuvo svarbu, kad ją atpažino ir dabar negalės nuslėpti, kad ji vampyrė... Na, bet kokiu atvėju jis nebuvo teisus. Ji nebuvo vien vampyrė. Ir dar... Ta Salvatore pavardė jai nedavė ramybės. Ji girdėjo apie Salvatore šeimą. O kaip galėjo nepažinoti? Juk ji gera ištyrinėjo šį miestelį, pažįsta visus savo priešus.
- Na, tuomet man reiktų susipažinti su jūsų tėvu, - linktelėjo ir šyptelėjo. Juk sakoma, kad laikyk draugus arti, priešus dar arčiau.

Kai ji labai jau sukluso dar labiau nusišypsojo ir žiūrėjo į ją.Jam labai patiko kad ji pradėjo mastyt.va dar ir skaityt mintis jis greit pradės;o.Labai šaunu kad ji atliko savo namų darbus.
-O ar netinka jums ir mano kompanija? būtinai norit su mano tėvu susipažint?-šyptelėjo

Stengėsi būti kuo malonesnė, kai jau sužinojo, kad šis vaikinas Salvatorė.
- Na... Manau užteks, - prikando lūpą ir šyptelėjo, - Jūs seniai čia gyvenate? Na, kaip matau esate kareivis... - dar kartą nužvelgė vaikiną. Ech, kostimuoti vaikinai buvo jos aistra, bet ji neišsidavė. Net neketino šio vaikino įsimyl;ėti. Jai reikėjo padaryti gerą įvaizdį jo šeimai, kad nesugalvotų jos medžiot...

-Labai puiku kad užteks-nusišypsojo.-Taip labai jau seniai,na tiesa esu kareivis katik gįžau iš armijos-nusišypsojo,nemėgo vaikinukas apie save kalbėti,be teko truputėli.O kad jis žinotu apie ta jos aistra dar speceliai panervotu,bet ne jis yra geras.

- Wow... - kilstelėjo antakį ir dar kartą nusišypsojo, - Na, aš neseniai čia atvykau ir tikiuosi neišduosite manęs, - priejus prie jo koketiškai sučiulbėjo ir perbraukė pirštuku per jo krūtine. Nu gi reikia jai susidraugaut su juo ir jo šeima. Aišku, mintyse jau keikė save, kad primena tą kale Kath...

-Panelė Šarlotė bijo kad ją kažkas išduos-nusišypsojo,bet ne jis geras berniukas ir vampai jo bff yra tai tikria jų neišduos,o tėvukui Deimonėlio ji geriau tegu nesirodo labai jis jau suktas yra ir tikrai gali suprast kas ji tokia.Pasižiūrėjo į tą pirštuką ant krutinės ir šyptelėjo.

- Na, dabar jau kur kas saugesnė jaučiuosi, kai pažįstu kareivį, - koketiškai susuokė ir prikandus lūpą kiek atsitraukė, nes žmonės labai į juos žiūrėjo. - Beto man tikrai praverstų gerai miestelį pažįstantis žmogus, kuris aprodytų man apylinkes, - besišypsodama pasakė ir apsidairė. Labai čia visi į ją dėmesį atkreipė...

-Kareivis šalia savęs dabar neturi šautuvo,tai nelabai pagelbės-nusišypsojo,oi bloga ta šarlė nori sugundyt deimonėli.Pastebėjąs žmonių žvilgsnius atsitraukė ir pats truputėli,nenorėjo gero įvaiždžio susigadint,nors iš tiesų nesusigadintu,visi juk pamanytu kad čia Katerina.-Panelė o jūs čia pirmą kartą?-kilstelėjo antakį

Sukikenus apsidairė. Kažkodėl galvojo, ar jis skanus būtų... Bet ne, neragaus jo. Jis per daug geras atrodo... Apsidairius šyptelėjo ir užsikišo plaukų sruogą už ausies.
- Na, aš čia gimiau. Jau senokai. Bet čia viskas pasikeitė labai... - gūžtelėjo. Na, jau ketino nieko nuo jo neslėpt, gal turės bendrininką.

O taip jis labai skanus bet jo valgyt negalima,jis Katerinai priklauso,neduos jis niekam kitam savęs valgyt,tik Katerinai duos.
-Norit tuoj pat miestelį kad aprodyčiau ar vėliau?-šyptelėjo